Napoleonas

Pirmą kartą kepiau Napoleoną praėjusio šimtmečio gale. O antrą kartą iškepiau šiemet, kai nusprendžiau, kad noriu bandyti pardavinėti tortus. Nusprendžiau pradėti nuo visiems žinomo ir visų mėgstamo. Išbandžiau klasikinį receptą su plikytu kremu ir Beatos virtuvėje pristatytą receptą su morenginiu-citrininiu kremu. Mano nuomone, klasika niekam nenusileidžia. 

Taigi, čia klasikinis receptas (naudojausi pateiktu Beatos virtuvėje) su plikytu kremu. Aš naudojau grietinėlę, bet galima bandyti ir su pienu, jei norisi liesiau.

• Kapotos tešlos lakštams reikės:
• 450–500 g miltų
• 1 šaukštelio smulkios druskos
• 300 g sviesto
• 1 kiaušinio trynio
• 200 g grietinės
• 1 šaukšto vandens (gali prireikti)
• Kremui:
• 3 kiaušinių trynių
• 150 g cukraus
• 50 g miltų (2 šaukštų)
• 500 ml grietinėlės
• vanilės 

Sviestas turi būti kambario temperatūros. Pasiimu didžiausią pjaustymo lentą ir ant jos padedu gabalą sviesto, kuri užpilu miltais ir druska. Kapoju, kol sviesto gabaliukai apsivelia miltais. Tada pridedu trynį ir grietinę ir kapoju toliau. Kai jau nebesimato didelių sviesto gabaliukų ir nebelieka laisvų miltų, pabandau suimti tešlą į vieną gabalą, bet daug nespausti. Jei tebėra laisvų miltų pridedu šaukštą miltų ir kapoju toliau. Tešlos gabalą įdedu į šaldytuvą valandai ar daugiau. 

Ištraukus iš šaldytuvo tešlą padalinu į šešias dalis ir kiekvieną iškočioju, kad būtų mano torto formos dydžio. Prieš pašaunant kepti tešlą pabadau šakute. Kepu 200C, kol pagelsta. Dar karštus lakštus apipjaustau pagal torto formą ir iš nupjautų kraštų padarau trupinius.

Kai lakštai baigti, darau kremą. Sumaišau trynius, grietinėlę, cukrų ir vanilę ir kaitinu. Įmaišau miltų ir gerai išmaišau, kad miltai ištirptų. Kai grietinėlė artėja prie virimo, ji pradeda tirštėti nuo miltų. 

Kremą kiek atvėsinu ir renku tortą - sluoksniuoju torto lakštus ir kremą. Viršų ir šonus irgi aptepu kremu ir apibarstau viską trupiniais. 

Bandau suprasti, ar visur Napoleonas tradiciškai pertepamas spanguolių uogiene. Man atrodo, kad čia labiau Lenkijoje paplitę, o Rusijoje ne. 

Trijų šokoladų tortas

Patinka man gaminti virtuvėje, bet aš tik su dukra gyvenu ir mes tiek daug nevalgome. Nusprendžiau pabandyti pardavinėti savo iškeptus tortus. Iškepti tai nesunku, bet va papuošti - čia atskiras menas. Ir parduoti irgi menas. Pradžiai užsipirkau kartoninių dėžių ir padėklų tortams, visokių antgalių, lopetėlių. O dabar kiekvieną savaitgalį kepu vis kitokį tortą ir išdalinu kaimynams. Treniruojuosi. Tiesa pardaviau vieną sumažintą Napoleoną (tą sumažintą daryti sunkiau, nei didelį, bet ko nepadarysi dėl pirmo kliento) ir turiu užsakymą dar vienam Napoleonui ir vienam vaikiškam tortukui. Kol kas nieko neuždirbau - vienos išlaidos (o kur dar pabrangusi elektra). Bet smagu.

Šį savaitgalį dariau trijų šokoladų tortą. Jo kepti nereikia, tai elektrai sutaupiau. Rėmiausi Saulėtos virtuvės receptu.

Pagrindui:

200 g šokoladinių sausainių (neradau, naudojau sausainius su šokoladinio kremo pertepimu)
100 g sviesto, tirpinto

Juodojo šokolado musui:
200 g juodo šokolado
50 g sviesto
200 g grietinėlės (35% riebumo)
lapelis želatinos

Pieniško šokolado musui:
200 g pieniško šokolado
50 g sviesto
200 g grietinėlės (35% riebumo)
lapelis želatinos

Baltojo šokolado musui:
200 g balto šokolado
50 g sviesto
200 g grietinėlės (35% riebumo)
lapelis želatinos

jei lieka grietinėlės, galima suplakti su cukrumi ir panaudoti papuošimams.

Pagrindui susmulkinau sausainius iki trupinių, užpyliau ištirpdytu sviestu ir išmaišiau. Išklojau torto formos dugną trupinių mase ir išlyginau. Dar nesugalvojau, ką padaryti, kad tortas vėliau lengvai išsitrauktų iš formos. Galima iškloti kepimo popieriumi, bet tada sustingusio torto šonuose matosi popieriaus klosčių paiktos žymės. Aš perbraukiau peiliu palei torto kraštus prieš atidarydama torto formą ir ištraukdama tortą, bet tada peilis palieka dryžius tarp skirtingų spalvų šokolado sluoksnių. Žodžiu - smulkmena, bet svarbi, jei nori pardavinėti tortus. Reikės dar ieškoti sprendimo.

Pirma suplakiau grietinėlę. Tada į šaltą vandenį pamerkiau želatinos lapelius (galima visus tris, greitai tie sluoksniai pasidaro). Ištirpinau juodą šokoladą su sviestu. Į ištirpusį šokoladą įdėjau nusupaustą (nugręžtą) želatinos lapelį ir išmaišiau, kol ištirpo. Grietinėlę reikės dalinti į tris apylyges dalis, kad užtektų kiekvienam šokolado sluoksniui. Pirma įmaišiau į šokoladą nedaug grietinėlės, o tada jau likusį grietinėlės trečdalį. Bet kitą sykį bandysiu tiesiog vėl plati grietinėlę su šokoladu, o ne maišyti. Gautą masę užpilti ant torto pagrindo ir padėti šaltai. Užtenka laiko, kol paruošiamas kitas šokolado sluoksnis. 

Lygiai taip pat padaryti likusius šokolado sluoksnius. 

Aš palikau tortą per naktį stingti. Kitą rytą išėmiau jį iš formos. Suplakiau likusią grietinėlę su cukrumi ir pabandžiau papuošti tortą. Bandžiau ir gėles spausti iš grietinėlės, bet nesigavo. Dar neišmokau. Apibarsčiau prieš kelis metus rinktų ir sudžiovintų kiaulpienių žiedlapiais. 

Šokoladiniai saldainiai su marcipanu ir nuga

Prieš pat prasidedant karantinui pasiėmiau iš bibliotekos kalėdinį savo mėgstamo "Spis bedre" žurnalo numerį. Čia buvo daug visokių saldainių su įvairiais įdarais receptų.

Pabandžiau padaryti minkštos karamelės (fudge) saldainių. Nelabai pavyko. Tada pabandžiau marcipaninius su nuga, riešutais ir laimu. Šie pavyko, nors dar reikėtų įgusti gražiai "apvilkti"  saldainius šokoladu. 

Štai ko reikėjo:

Marcipaninis sluoksnis:

50g nesaldintų pistacijų (neturėjau pistacijų, naudojau lazdyno riešutus ir esu patenkinta rezultatu)

1 laimas (ekologiškas, nes reikės ir žievelės)

250g marcipano masės

Nuga sluoksnis:

200g minkštos nuga

100g tamsaus šokolado

25g lazdyno riešutų 

žiupsnio stambiai grūdėtos druskos (pamiršau įdėti, neabejoju, kad skonis būtų dar geresnis)

Glajui

300g tamsaus šokolado

Eiga:

Susiradau 14x21 cm dydžio indelį, išklojau jį kepimo popieriumi.  Toliau ruošiau marcipano sluoksnų. Susimaliau 50 g riešutų (riešutus nuga sluoksniui kapojau peiliu, kad stambesni gabalai būtų) ir subėriau į dubenį. Nutarkavau laimo žievelę. Pridėjau marcipaną ir išspaudžiau laimo sultis. Visą tai rankomis išmaišiau. Šia mase išklojau indelio, padengto kepimo popieriumi, dugną.

Nuga sluoksniui ištirpinau puode šokoladą ir nuga masę. Kol šokoladas tirpo, sukapojau riešutus. Kapotus riešutus ir druską reikia įmaišyti į šokolado ir nugos masę. Skystą masę supilti ant marcipano sluoksnio ir įdėti į šaldytuvą, kad sustingtų.

Kai nuga sustingsta, galima ruošti glajų. Tam reikia ištirpinti šokoladą. Kol šokoladas tirpsta, išimu marcipaną-nugą su visu kepimo popieriumi iš dėžutės ir supjaustau saldainių dydžio gabaliukais. Tada nardinu saldainius į ištirpusį šokoladą ir palieku nuvarvėti ir stingti ant kepimo popieriaus. 

Kitą dieną viskas buvo sustingę ir galima buvo ragauti. Jau pradėjau vaišinti dukros drauges ir jų mamas, bei koleges. Pati mėgaujuosi po vieną saldainį, nes reikia numesti per karantiną priaugintus kilogramus, antraip teks greitai pirkti naują garderobą. 

Beje, sužinojau kai ką naujo apie nugą. Aš visada galvojau, kad nuga būna kreminės konsistencijos, pagaminta iš šokolado ir lazdynų riešutų. Bet nuga vadinami ir gardėsiai, gaminami iš cukraus, medaus, įvairių riešutų ir sėklų. Jie būna dviejų rūšių: šviesūs ir tamsūs. Į šviesiuosius yra dedama kiaušinių baltymų. Juos dar vadina torrone (ispaniškas pavadinimas).

Koldūnai

Esu bandžiusi kelis kartus daryti koldūnus, bet man niekaip nesigaudavo tešla. Ravioli tešla, kur reikia dėti daug kiaušinių, man gavosi labai kieta ir buvo sunku ją plonai iškočioti. Turbūt be specialios makaronų mašinos tos tešlos nelabai ir iškočiosi. Buvau beprarandanti viltį pasidaryti koldūnus, bet radau labai paprastą tešlos receptą Beatos žurnale prieš kelis metus. Nuo tada, gana dažnai padarau koldūnų. Užtrunka ilgiau, nei nusipirkti paruoštų, užtat galiu pasidaryti tokį įdarą, kokio noriu. Stengiuosi nevalgyti kiaulienos, o koldūnų su jautiena parduotuvėje sunku rasti (gyvenu Danijoje, Lietuvoje koldūnų pasirinkimas daug didesnis). Netgi turėjau kelis užsakymus iš kitų lietuvių ir pardaviau 4kg naminių koldūnų:)

Tešlai reikia:

• 600 g miltų
• druskos (aš iš akies beriu. Tešla turi būti sūri - verdant į vandenį druskos nebeberiu)
• 400 ml verdančio vandens
• 60 g sviesto

Įdarui reikia:

• 400-500 g faršo
• 1 svogūno
• čiobrelio (oregano), mėtos, baziliko (čia mano mėgstamiausi ir dažniausiai naudojami prieskoniai, bet galima ir keisti. Turėjau užsakymą padaryti koldūnus pagal Užkalnį, tai tada bėriau rozmarino)
• druskos

Iš tokio kiekio gausis šiek tiek daugiau nei kilogramas koldūnų.

Pirma pasisveriu dubenyje miltus, įberiu druskos. Tada puode užvirinu vandenį su sviestu. Kai užverda, supilu į dubenį su miltais ir su šaukštu išmaišau. Palieku pravėsti ir per tą laiką pasidarau įdarą.

Smulkiai supjaustau svogūną. Įmaišau supjaustytą svogūną į faršą, pridedu prieskonius ir druską. Ranka viską išminkau.

Atsargiai pabandau minkyti užplikytą tešlą. Kartais paviršius būna atvėsęs, bet viduje viskas labai karšta. Todėl reikia atsargiai pabandyti ir jeigu viskas pakankamai ataušę, tai išminkyti ranka.

Tešlą padalinu į dvi dalis. Pabarstau stalą miltais ir iškočioju tešlą kuo ploniau. Su formele išpjaustau tešloje apskritimus. Koldūnų formų gali būti įvairių - prisitaikysit savo techniką pagal tai, kokias formeles turite. Galima ir su stikline išspausti apskritimus, o sulipdžius koldūna apspausto kraštus šakute. Tačiau su formelėmis darbas, žinoma, einasi greičiau.

Į apskritimą dedu šiek tiek mėsos, sulenkiu apskritimą ir su formele užspaudžiu kraštus. Tešla gerai sulimpa be kraštų drėkinimo ar tepimo su kiausiniu. 

Sulipdytus koldūnus rikiuoju ant lentos, kurią vėliau įkišu nakčiai į šaldymo kamerą. Ryte koldūnus nuo lentos atkrapštau ir suberiu į maišelį, kurį vėl įdedu į šaldymo kamerą.

Įdarą galima daryti nebūtinai mėsišką. Aš esu išbandžiusi bulvinį įdarą (virtos trintos bulvės su keptu svogūnu, prieskoniais), špinatų įdarą (atšildyti šaldyti špinatai su tarkuotu sūriu ir prieskoniais - sunku lipdyti, nes špinatai labai slidūs), lęšių įdarą (virtų lęšių, kepto svogūno, prieskonių ir smulkaus bulgur košė). Galima susigalvoti begalę kitokių įdarų. 

Gimtadienio tortas, rodantis pragyventus metus

Mano dukros tėtis sulaukė gimtadienio. Norėjau, kad dukra galėtų prisidėti ruošiant tortą tėčiui. Pastaruoju metu pastebėjau labai puošnių tortų nuotraukas ir pagalvojau, kad tai bus tai, ko reikia:dukra galės puošti tortą, o tėtis vistiek ne mėgėjas ir torto nevalgys, bet jam svarbu estetinis vaizdas ir dėmesys. Šį receptą paėmiau iš daniško žurnalo "Spis bedre".

Taigi, tešlai reikėjo:
200 g sviesto (kambario temperatūros)
100 g cukraus pudros (manau, kad paprastas cukrus irgi puikiai tiktų)
vanilės
1/4 a.š. druskos
1 kiaušinio
400 g miltų

Uogų kremui:
3 želatinos lapelių
225 g braškių uogienės (geriau tiesiog braškių + 75 g cukraus)
1 citrinos sulčių
350 ml grietinėlės

Pertepimui:
150 g braškių uogienės

Papuošimui:
šviežių uogų, morenginių pyragėlių, pop-korno (galima skaldytu pistacijų, pyragėlių-makaronų, mėtos lapelių)


Pirma suminkom tešlą: sviestą išsukam su cukrum (cukraus pudra). Įmušam kiaušinį, išmaišom. Pridedam miltus ir viską išminkom. Padalinam į keturias dalis ir dedam valandai į šaldytuvą. Tada galima eiti užsikaisti arbatos, pažiūrėti serialą, ar paskaityti knygą (jei labai skubam, tai galima pradėti daryti uogų kremą).
Grįžtam po valandos, įjungiam orkaitę ant 175 C pasidarom iš popieriaus reikalingų skaičių iškarpas ir galim kočioti iš šaldytuvo ištrauktus tešos gabaliukus (iki pusės centimetro storumo). Apipjaustom pagal formas - turi gautis po du kiekvieno skaičiaus vienetus. Iš likusių gabaliukų dar iškočiojau tešlos ir padariau kaledines eglutes-sausainius (tik tokias formeles teradau:)) Tešlinius skaičius pašoviau į orkaitę ir kepiau apie 15 min, kol pradėjo ruduoti. Man vienu kartu tilpo tik du skaičiai, tai iškepiau viską per du kartus.
Kol kepa paskutiniai skaičiai, užmerkiau želatinos lapelius į šaltą vandenį. Kol jie mirko, sudėjau į puodą uogienę (arba trintas uogas ir cukrų), išspaudžiau citriną ir užkaičiau. Želatinos lapeliai pagal instrukciją ant pakelio turėjo mirkti 10 minučių. Nugręžiau nuo jų vandenį ir sudėjau į karštą uogienę. Želatina pamažu maišant netrukus ištirpo. Palikau viską atvėsti. Tuo tarpu išplakiau grietinėlę. Atsargiai sumaišiau su atvėsusia uogiene. Visą kreminę masę sudėjau į konditerinį maišelį i padėjau į šaldytuvą atvėsti. Taigi dabar galima dar kartą užsikaisti arbatos:)

Grįžau po pusvalandžio ir pradėjau raityti kremą ant skaitmeninių sausainių kraštų. Tarpą tarp grietinėlės ir uogų kremo pertepiau uogiene. Tada, ant viršaus uždėjau antrąją skaičių porą ir vėl kraštuose priraičiau grietinėlės-uogų kremo, o tarpą tarp kreminių šonų pertepiau uogiene.

Dabar prasidėjo įdomiausia dalis ir čia pasikviečiau dukrą. Galėjom lipdyti ant skaičių įvairius papuošimus. Dukra nemėgsta uogų, todėl visos mėlynės nusėdo ant mano puošiamo skaičiaus.

Kaip įvertinčiau tortą? Atrodo tikrai įspūdingai. Skonis - hmmmm. Sviestiniai sausainiai patys savaime yra skanūs ir man labai patinka. Bet nemanau, kad jie tinka tortui. Jie tiesiog per kieti. Sunku yra gražiai atpjauti tortą ir sunku gražiai jį valgyti. Be to, kremas nesusilieja su sausainais, neįsigeria į juos. Būtų geriau čia naudoti biskvitinę tešlą, tik tada veltui susinaudotų daug produktų: biskvitinė tešla būna skysta prieš kepant, taigi skaičius išpjauti galima būtų tik iškepus. Ir ką tada daryti su likusiais biskvito gabalais? Bet manau, kad galima butų skaičius padaryti iš meduolinės tešlos, kaip medaus tortui. Meduoliai prisigeria kremo ir suminkštėja.
Mano naudota braškių uogienė - labai saldi ir grietinėlės kremas gavosi labai saldus. Taigi ir visas tortas gavosi be proto saldus. Man saldumas patinka, bet geriau būna, kai tas saldumas subtilesnis ir jaučiasi dar ir citrinos rūgštumas ar kiti skoniai. Taigi kitam kartui nebenaudočiau uogienės. Arba naudočiau gal imbierinę uogienę, arba uogų uogienę skiestą su jogurtu.
Kitą dieną grietinėlės kremas nuo želatinos pasidarė lyg guminis. Man tokia grietinėlės konsistencija nepatinka. Visai be želatinos ta grietinėlė turbūt nutekėtų, ypač prispaudus pirmąjį sluoksnį antruoju ir jeigu būtų karšta. Tačiau kitą kartą dėčiau perpus mažiau želatinos.

Jei norite nustebinti estetą (ypač fiksuojantį savo gyvenimą instagrame), tai šis tortas tikrai tiks. Jį padaryti nėra sunku. Galima net ir skanų tortą padaryti, bet tada reikėtų daugiau pasistengti.

Citrininiai makaronai (macarons)

Makaronus dariau antrą kartą gyvenime. Pirmą kartą dariau su kava. Neužsirašiau ir nebepamenu, iš kur ėmiau receptą ir kaip tiksliai dariau kremą. Pirmą kartą darydama spaudžiau migdolinę masę per konditerinį maišą. Visa išsitepliojau,viską aplinkui ištepliojau ir dar pusę migdolinės masės palikau maiše, aplink skardą. Žodžiu buvo daug betvarkės. Bet makaronų irgi buvo.
Dabar darydama nusprendžiau pabandyti kabinti masę šaukštu ir lėtai varvinti į nusipieštus apskritimus. Gavosi visai neblogai. Bent jau betvarkės aplinkui nebuvo.

Taigi šįkart dariau citrininius makaronus. Receptą ėmiau iš daniško žurnalo "Spis bedre".

Makaronams reikia:
100 g baltymų (3 kiaušinių baltymai)
25 g cukraus
druskos ant peilio galiuko
1/2 šaukšto šviežiai išspaustos citrinos sulčių
10 lašų konditerinių dažų (neradau geltonų, tai naudojau rožinius)
125 g migdolų miltų (sumaliau migdolus su blenderiu)
225 g cukraus pudros

Citrininiam kremui reikia:
20 g kukurūzų krakmolo
50 g cukraus
50 ml vandens
2 tryniai
50 ml šviežiai spaustų citrinos sulčių
50 g sviesto

Pirma ant kepimo popieriaus nusipiešiau makaronų apskritimus. Naudojau mažiausio espresso puodelio dugną, bet vistiek per dideli makaronai gavosi. Jie lengviau sutrupa, kai per dideli yra.
Mačiau, kad galima nusipirkti silikoninį padėklą skardai su jau nupieštais makaronų apskritimais. Jei pradėčiau dažniau daryti, tai pagalvočiau, kad gal ir verta investuoti.
Dabar laikas pasidaryti migdolinę masę. Taigi, reikia išplakti kiaušinių baltymus kartu su cukrumi. Pridėti druskos, citrinos sulčių, konditerinių dažų ir vėl išplakti. Migdolinius miltus sumaišyti su cukraus pudra ir šitą mišinį atsargiaisu šaukštu įmaišytii išplaktus baltymus. Turi gautis vientisa masė. Ją galima dėti į konditerinį maišą ir spausti į apskritimus. Aš dėjau su šaukšteliu.

Nereikia skubėti kepti, pirma reikia palikti migdolinius apskritimus kambario temperatūroje apie 30 min. Tada kepti 160 C. Kepti apie 15-20 min. Aš pirmą skardą perkepiau. Gal minutę per ilgai. Prieš minutę buvę rožiniai makaronai akimirksniu pradėjo ruduoti. Taigi labai atsargiai stebėkit, kada jau laikas ištraukti (nebent keptumėte kavinius makaronus, tada parudavimų nesimato).

Neskubėkit krapštyti ištrauktų makaronų. Palikit atvėsti ir tada jau nurinkinėkit nuo skardos. Aš krapščiau iš apačios su peiliu, nes kai kurie makaronai viduriu prilimpa prie kepimo popieriaus ir juos už šonų keliant, pasikelia tik viršus, o drėgnas vidurys taip ir lieka prikibęs prie popieriaus.

Nesitikėjau, kad citrininis kremas pavyks taip lengvai. Kažkaip prisibijau kremų, kur į karštą masę reikia įmaisyti baltymus. Bet šįkart pavyko iš pirmo sykio. Citrininis kremas tinka ne vien tik prie morengų. Jo galima tiesiog pusryčiams vietoj uogienės pasidaryt.
Reikia išmaišyti krakmolą ir cukraus pudrą. Pripilti vandens ir kaitinant maišyti. Vos tik pradės virti, reikia labai įnirtingai maišyti, nes krakmolinga masė tuoj pat pradeda tirštėti ir susimes į gumulą, jei gerai nemaišysit. Aš maišiau ne su šakute, o su šluotele nuo plaktuvo: tokia kiaušiniui plakti. Sutirštėjusią masę nuimti nuo kaitlentės ir toliau maišant įmaišyti trynius ir citrinos sultis. Į galą įmaišyti gabaliukais supjaustytą sviestą. Jis tiesiog ištirps maišomas. Kremą ataušinti.

Ataušus kremui tepti jo ant vieno makarono ir uždengti kitu. Makaronus laikyti orui nepralaidžiame inde.

Makaronus iš antrosios, neperkepusios skardos sudėjau į arbatos dėžutę ir nunešiau lauktuvių į svečius, kur buvau pakviesta pusryčių. O makaronus iš perkepusios skardos (skonis nesiskiria, tik spalvos nebeliko) nunešiau kolegoms į darbą ir pati pusę atneštųjų makaronų suvalgiau. Kažkaip darbe viskas greičiau valgosi (ar čia tik man taip atrodo?) Norėčiau įvaldyti makaronų kepimo meną ir iškepti trispalvių ateinančioms vasario-kovo šventėms. Turiu daugiau nei pusę metų laiko bandymams:)

Triufeliai iš šokolado ir burokėlių

Labai ilgai neberašiau jokių receptų. Persikrausčiau į kitą šalį, pakeičiau darbą, gyvenamąją vietą, reikėjo mokintis naujos kalbos... Virtuvėje ir toliau sukinėjausi, kartais ir naujų receptų išbandydavau, bet jau rankos nebeprieidavo visko nufotografuoti ir užrašyti.

Prisipirkau burokėlių, bet nesinorėjo kažkaip įprastos raudonos mišrainės. Norėjosi kažko kitokio. Taigi, burokėlius iškepiau orkaitėje kartu su kepamu duonos kepalu. Aš tiesiog nulupau burokėlius ir įmečiau šalia duonos. Bet kitą kartą įvyniočiau į foliją, nes gavosi kietoki, nors kepiau visą valandą 200C. Dabar originalus receptas, kurį radau daniškame žurnale "Form" (jis labiau skirtas sportui ir sveikam gyvenimo būdui, o ne virtuvei, bet šį kartą buvo daug receptų iš burokėlių) :

100 g burokėlių
100 g juodo šokolado
2 šaukšteliai medaus (aš įdėjau turbūt porą šaukštų)
75 g kokoso pieno (pienas iš šaldytuvo, kabinti riebesnę pieno dalį)
kakavos barstymui

Burokėlius sutrinti su trintuvu, kol pasidarys piurė. Ištirpinti šokoladą. Įmaišyti medų ir kokoso pieną. Kokoso pieną reikėtų laikyti šaldytuve, kad riebioji pieno dalis pradėtų stingti ir ją lengviau būtų iškabinti. Galų gale įmaišyti burokėlius ir viską palikti šaldytuve, kad sukietėtų. Po pusvalandžio ar daugiau rankomis formuoti rutuliukus ir apvolioti juos kakavoje.

Skonis labai įdomus. Man patiko. Pavaišinau svečius ir paprašiau, kad atspėtų, iš ko triufeliai padaryti. Atspėjo, kad iš burokėlių:))) Galvojau, kad pavyks savo vaiką apgauti ir pamaitinti burokėliais triufelių pavidalu. Bet nepavyko. Pasakė, kad neskanu, vos paragavo:))

Vežtis tokius triufelius kur nors lauktuvių netinka, nes vos išimti iš šaldytuvo pradeda atitirpinėti. Tinka tik namie laikyti šaldytuve ir ištraukti prieš pat valgant. Jeigu kas galvojate, kad tai sveikesnė saldumynų alternatyva, tai siūlyčiau neapsigauti ir nepamiršti, kad triufeliuose vistik yra plytelė šokolado.

Gal kada nors ir vėl pasidarysiu tokių rutuliukų, kai nebesugalvosiu, ką įdomaus padaryti iš burokėlių.

Vištienos ir pupelių troškinys

Nusipirkau naują savo mėgstamo žurnalo "Lecker" numerį ir iš karto nusprendžiau padaryti troškinį. Taigi, kai ką recepte keičiau, nes neturiu didelio puodo, kuriame galėčiau troškinti orkaitėje. Be to, nedėjau balto vyno acto. Man rezultatas patiko. Mano vaikas pupeles visada mėgo, tai ir dabar išsirankiojo pupeles ir morkas ir linksėjo, kad skanu. O vyrui lyg ir patiko, bet vistiek sulaukiau paburbėjimų, kad pupelės su vištiena nedaromos, o tik su šašlykiniais jautienos gabaliukais (šitaip reikalauja klasikinė turkų virtuvė, anot mano vyro, o man atrodo, kad šitaip visada daro jo mama, kuri ir yra "klasikinė turkų virtuvė"). Taigi, manau, kad kada vėl pakartosiu šitą savo prasižengimą ir išvirsiu pupeles su vištiena.

Troškiniui reikia:

• baltų pupelių (aš ėmiau konservuotas, apie 300 ml)
• 4-5 vištos šlaunelės
• keli griežinėliai vytintos mėsos (čia dėl kvapo, taigi galima naudoti ir rūkytus lašinius)
• apie 300 g morkų
• 3 maži svogūnai
• pora česnako skiltelių
• druskos,pipirų, aš dar lauro lapų įmečiau
• aliejaus kepimui
• pomidorų (aš naudojau 250ml konservuotu pomidorų, pjaustytų gabaliukais ir dar apie 200 ml pomidorų tyrės)
• petražolių

Vištieną ištrinti su druska ir pipirais ir apkepti iš visų pusių, kad gerai apskrustų. Išimti iš puodo ir tame pačiame puode apkepti smulkiai pjaustytus svogūnus, vytintą mėsą, česnakus ir griežinėliais pjaustytas morkas. Kai apkepa, sudėti pomidorus, apkeptą vištieną ir pupeles. Jei reikia, pasūdyti, sudėti lauro lapus, pridėti pipirų. Pavirti apie 40 min. Išjungus ugnį ir kiek atvėsinus sudėti petražoles.

Kalburabasti - saldūs ežiukai

Pastarasis pusmetis buvo visiškai beprotiškas. Jaučiausi kaip robotas: nueiti į darbą, paimti vaiką iš darželio, ruošti valgyti, tvarkyti namus, migdyti vaiką ir pasistengti pačiai neužmigti, kol galva dar dirba dirbti toliau ir tada prasideda nauja diena. Dabar galiu atsikvėpti ir savaitgaliais nebedirbti, kai vaikas užmiega, o skaityti knygą. Palaima...
Taigi, nors per pastarąjį pusmetį ir sukausi virtuvėje, bet tam aprašinėti nebeturėjau, nei laiko, nei jėgų. Dabar pabandysiu kai ką prisiminti ir aprašyti.
Net du kartus dariau Jolitos Kalburabasti. Mano vyrui, mano mažajai ir svečiams labai patiko. Kai pirma kartą dariau, tai dukryte dar tik žiūrėjo, kuom aš ten užsiimu. O pastarąjį kartą jau padėjo gaminti, įkišo po graikinį riešutą į kiekvieną ežiuką. Šiuos saldžius ežiukus nesunku pagaminti ir jie ilgai laikosi, negenda ir nedžiūna.

Reikės:

graikinių riešutų (apie 20 vnt.)
250 g miltų
125 g minkšto sviesto
pusės stiklinės cukraus pudros
50 ml manų kruopų
1 kiaušinio
10 g kepimo miltelių

Sirupui:
2 st. vandens
pusantros stiklinės cukraus
1 citrinos sulčių

Cukrų supilti į vandenį ir užvirti. Aš virinu sirupą tol, kol jis pasidaro tirštokas. Tada supilu citrinos sultis ir nukeliu nuo ugnies.
Kol sirupas verda galima užmaišyti tešlą. Dubenyje sumaišyti miltus, manų kruopas, kepimo miltelius, cukraus pudrą, sudeti sviestą ir įmušti kiaušinį. Viską išmaišyti ir išminkyti rankomis. Nuo suminkytos tešlos plešti stalo tenisko kamuoliuko dydžio tešlos gabaliukus ir fornuoti ežiukus (aš formuoju kaip varškinius virtinukus - su bulvine tarka). Į ežiuko vidų įspausti graikinį riešutą. Ežiukus kepti 25-30 min iki 200C įkaitintoje orkaitėje.
Iškepusius ežiukus sudedu į stiklinę lekštę aukštais kraštais ir užpilu sirupu. Po kelių valandų, kai sausainiai prisigeria sirupo, galima juos valgyti. Dedant į lėkštę aš dar apibarstau smulkintais graikiniais riešutais.

Pangasija su daržovėmis

Nusipirkau pangasiją ir pradėjau ieškoti receptų, kaip čia ją įdomiau galima būtų paruošti. Radau pas "Monkey dinner" receptą ir užuominų apie pangasijos, kaip maisto, baisumą. Paieškojau dar, kame tas baisumas, ir turbūt kurį laiką nebepirksiu šitos žuvies. Rašoma, kad labai užterštuose vandenyse ją užaugina, be to hormonais pumpuoja. Iš kitos pusės, sunku patikėti, kad Vokietijos rinka tokį baisumą įsileidžia ir jokia institucija neprikimba dėl normas viršijančių teršalų/hormonų šioje žuvyje. Tiek to, pangasija vistik jau nupirkta, taigi grįžusi iš darbo greitai iš jos padariau vakarienę (pietus rytojui į darbą).

 

                                

Reikėjo:

• 3 pangasijų filė
• 4-5 vidutinio dydžio bulvių
• svogūno
• pusės raudonosios paprikos
• kelių saliero kotų
• poros morkų
• raudonėlio, pipirų, druskos
• alyvuogių aliejaus skardai apšlakstyti
• kelių sviesto gabalėlių, kuriuos uždėjau ant pangasijos, kad kepant ištirptų ir pangasija neliktų sausa
• citrinos

Daržoves nuskutau/nuploviau/nuvaliau/nulupau. Pangasijas ištryniau su druska ir pipirais.

Apšlaksčiau skardą aliejumi. Nepagailėjau. Išdėliojau stambiai supjaustytas morkas (per pusę ar į 3-4 dalis, jei didesnė), bulves (per pusę išilgai), svogūną (į 4 dalis). Pipirą supjausčiau ilgais šiaudeliais. Salierą supjausčiau mažais gabaliukais. Daržoves apibarsčiau druska, raudonėliais. Ant viršaus išdėliojau žuvį. Žuvį apšlaksčiau citrinos sultimis. Į skardą įpyliau vandens (per piršto storį). Skardą uždengiau folija ir įdėjau į iki 200C įkaitintą orkaitę. Kepiau 40 min (tiksliau ten viskas verda ir troškinasi, kol skarda uždengta folija ir yra vandens). Tada nuėmiau foliją, ant žuvies užmečiau kelis sviesto gabalėlius ir kepiau dar 20 min, kol žuvis šiek tiek parudavo.

Vyrui patiko (gana retas atvejis, kai jis neturi jokių pastabų). Net ir su druska šį kartą pataikiau. Man patiko, kad galėjau šią vakarienę paruošti kol mano vaikas valgė savo vakarienę. Be to, daržoves iš skardos galėsiu ir vaikui duoti valgyti, nereikės kažko atskirai gaminti. Žodžiu - greita, skani ir sveika (jeigu žuvis ne visiškas brudas) vakarienė.

Pieniško pudingo tortas

Dariau savo vaiko gimtadieniui (jubiliejus - vieneri metai) pieniško pudingo tortą. Dariau pagal Refikos receptą todėl, kad mano vyrui patinka jos vedama laida (jau pasakojau apie ją rašydama tiramisu receptą). Tortas ištrauktas iš formos po valandos truputį sugriuvo ir pametė vieną šoną, bet šiaip gavosi visai skanus. Nors nežinau, ar dar kada nors darysiu. Man norisi sunkesnio, riebesnio torto. O čia tiesiog didelis pudingas su sausaininiu pagrindu užteptas džemu.
 

 

Tortui reikėjo
 

      Pagrindui:

3 pakelių avižinių sausainių (450g)

2 a.š. turkiškos kavos (turėjau, bet pamiršau įdėti)

100 g sviesto

       Pudingui:

1, 5 l pieno

2 stiklinės cukraus pudros

9 šaukštai krakmolo

1 gabaliuko mastikos (kramtomos gumos pavidale turkų parduotuvėlėse)

vanilės ankšties

2 želatinos lapelių

       Džemui:

4 figų

1 stiklinės vandens

½ stiklinės cukraus pudros

1 cinamono lazdelės

1,5 želatinos lapelio

Sviestą ištirpinti. Sumalti (sutrupinti) su kombainu sausainius. Į sausainių trupinius įmaišyti kavą (kurią pamiršau), užpilti sviestu ir viską gerai išmaišyti. Visą mišinį sukrėsti į riebalais išteptą torto formą (22 cm) ir gerai paspausti, kad išklotų visą formą ir priliptų prie jos. Kepti 7 min 180C orkaitėje. Palikti atvėsti.

 Į puodą supilti pieną ir sudėti krakmolą. Gerai maišyti, kad krakmolas ištirptų. Ir net kai krakmolas ištirpsta reikia maišyti toliau, kol pienas artėja prie virimo ir pradeda tirštėti. Nustojus maišyti krakmolas nusės į dugną ir pridegs. Maišant tirštėjantį pieną suberti į jį cukraus pudrą, vanilę (ankšties vidų). Įmesti mastikos gabaliuką ir dar kelias minutes pamaišyti. Pagal instrukciją ant pakelio paruošti želatiną ir įmaišyti į dar karštą pudingą.

Sudėti visus džemo produktus, išskyrus želatiną, į vieną puodą, užvirinti ir pamažinus ugnį palikti viską virti, kol figos suminkštės (būtinai uždengti, nes vanduo tuoj pat išgaruos - jo ten ir taip nedaug). Iš puodo su būsimu džemu ištraukti cinamono lazdelę. Figas sutrinti su blenderiu. Pagal instrukciją ant pakelio paruošti želatiną ir įmaišyti į dar karštą džemą.

Ant atvėsusio torto pagrindo pilti pieno pudingą, o šiam kiek atvėsus ir sutvirtėjus ant jo pilti/tepti džemo sluoksnį. Atvėsinti kambario temperatūroje ir dėti į šaldytuvą bent dviem valandoms.

 

 

Man buvo keista, kad gaminant pudingą Refika pirma supylė krakmolą, o tada jau pienui užvirus cukrų. Aš visada cukrų pilu iš karto, o krakmolą jau pienui artėjant prie virimo (bet dar neužvirus). Tada mažiau darbo būna, nes nereikia pieno maišyti, kol ten nėra krakmolo. Šį kartą dariau taip, kaip Refika, bet manau, kad nebūtų skirtumo, jei krakmolą įmaišyčiau vėliau.

Mano tortas šaldytuve dviejų valandų neišlaukė ir gal todėl nespėjo pakankamai sustingti. Nekvėpuodama atnešiau jį ant stalo, nufotografavau, o dar po dešimties minučių mano torto vienas šonas atskilo ir nudribo.

Tiesa, šviežių figų aš neturėjau ir panaudojau džiovintas. Gavosi neblogai. Aš apskritai buvau pasiryžusi keisti figas obuoliais su cinamonu, bet mano vyras griežtai užprotestavo ir neleido taip nedovanotinai darkyti Refikos recepto.

 

Troškinta jautiena su baklažanų padažu (Hünker begendi)

Kurį savaitgalį čia apturejom svečių, kurie mums, šeimininkams, suruošė pietus. Prišokdama karts nuo karto fotografavau, ką jie ten daro, bet visko neišėjo stebėti, nes turejau bėgioti paskui savo vaiką. Pietūs gavosi labai skanūs. Nuotraukos vis gulėjo fotoaparato atminties kortelėje, bet pačio recepto tai aš nebesugebėjau atgaminti. Ir čia pamačiau, kad Jolita, keliaujanti po įvairias pasaulio virtuves, paskelbė šį patiekalą, ir  ''Moters'' žurnale, ir savo bloge. Taigi, Jolitos dėka, galėjau atkartoti svečių gamintą patiekalą.

Jam reikia:
(Troškiniui)

• 400-500g jautienos
• svogūno
• 2 žaliųjų pipirų
• 2 pomidorų
• 1 v.š. pomidorų pastos
• druskos, pipirų, aliejaus kepimui

(Padažui)

• poros baklažanų
• 2 v.š. miltų
• 2 v.š.sviesto
• 50 g sūrio
• 1,5 stiklinės pieno
• druskos, pipirų

Pirma reikia supjaustyti mėsą, sudėti ją į puodą, į kurį prieš tai buvo įpilta šiek tiek aliejaus, kad mėsa nepridegtų. Palikti mėsą troškintis ant didelės ugnies 5-10 min - kol iš mėsos išsiskirs sultys ir neliks ryškiai raudonos spalvos. Tada ugnį sumažinti iki minimumo. Aš taip jautieną troškinu apie valandą. Svarbiausia neskubėti berti druskos, kad mėsa neliktų kieta.

 

 

Ant ugnies apskrudinti baklažanus. Orkaitėje baklažanai irgi suminkštės ir galima bus juos nulupti, bet jie neturės dūmų kvapo. Šiam patiekalui baklažanus reikia būtinai skrudinti ant atviros ugnies, o ne orkaitėje (mūsų svečiai namie turi tik elektrinę viryklę, todėl ir atėjo pas mus gaminti).

 

Nulupame apskrudusių baklažanų odelę.

Prieš ruošiant toliau padažą su baklažanais, galima pabaigti gaminti mėsą. Svogūną smulkiai supjaustyti ir apkepinti keptuvėje. Pridėti smulkiai supjaustytus pipirus ir toliau kepinti. Pridėti pomidorų pastos ir gerai išmaišyti. Apkepusiais daržoves išversti į puodą su mėsa. Supjaustyti pomidorą ir taip pat sudėti į puodą su mėsą. Galima pridėti prieskonių, bet dar vis nereikia skubėti berti druskos. Palikti mėsą toliau troškintis su daržovėmis. Pomidorai turėtų netrukus ištižti ir paleisti savo sultis, tad nereikia bijoti, kad viskas prisvils.

 

Galima pasiruošti gaminti padažą. Sutarkuojame sūrį. Sutriname baklažaną (aš tai darau su blenderiu). Sviestą išlydome keptuvėje.

 

Beriame miltus į sviestą ir greitai juos maišome, kitaip viskas pradės svilti. Į tą košę pamažu pilam pieną ir vis maišom. Kai jau visas pienas supiltas ir gaunasi tiršta vienalytė košė, beriame į ją tarkuotą sūrį, pipirus ir vėl išmaišome. Galu gale sudedame baklažano tyrelę ir išmaišome.

Galima ragauti mėsą ir jei ji pakankamai minkšta, o pomidorų gabaliukai prarado savo formą ir beveik ištirpo mėsos ir daržovių troškinyje, pasūdome. Krauname į lėkštes padažą, ant jo dedame mėsos troškinį ir nešame ant stalo.

Greitasis tiramisu

Per vieną turkų televizijos kanalą (berods TRT1) savaitgaliais būna kulinarinė laida, kuri patinka mano vyrui. Vedėja turi ir savo blogą. Tiksliau, viskas prasidėjo nuo blogo ir peraugo į televizijos laidą. Mūsų šeimoje keli receptai iš šios laidos jau prigijo. Pats naujausias iš jų - greitasis tiramisu. Jam nenaudojama maskarponė ar kiaušinio tryniai (dėmesio, nėščios taip pat gali jį valgyti). Vietoj jų imama grietinėlė ir Philadelphia tipo varškė.

Taigi tiramisu reikia:

• pusės stiklinės kavos
• tvirtų sausainių (geriausiai butu migdoliniai. Aš dariau su biscotti. Paprasti sviestiniai sausainai ištežo. Klasikiniai piršteliai irgi turėtų tikti)
• 200 g švelniosios varškės
• 250 g grietinėlės
• 4 šaukštai cukraus pudros
• vanilės
• šaukšto kokio nors sirupo (kartą ėmiau medų, kartą - degintą karamelizuotą cukraus sirupą. Originale parašyta, kad reikėtų imti 1 a.š. lazdynų riešutų sirupo. Na aš apie tokį pirmą kartą išgirdau ir neįsivaizduoju, kur jo reikėtų ieškoti).

 

Taigi, pirma paprašau kavos aparato, kad padarytų man kavos. Kol jis vykdo mano prašymą, į grietinėlę įberiu cukraus pudrą, vanilę ir išplaku. Tada sausainius mirkau kavoje ir dedu į indelių, kuriuose darysiu tiramisu, dugną. Specialiai nerašiau, kiek sausainių reikia. Manau, kad tai skonio reikalas. Aš stengiuosi neperkrauti tiramisu sausainiais ir dedu po kelis gabalėlius. Tada belieka sumaišyti kreminę varškę su sirupu ir likusia kava ir į gautą masę įmaišyti grietinėlę (kava turi būti ataušusi). Masė gaunasi gana skysta ir ją labai patogu išpilstyti į indelius, kuriuose jau guli kavoj išmirkyti sausainiai. Viską apibarstyti šokoladu ar kakava ir palikti šaldytuve bent valandai ar kelioms. Beje, kartą turėjau daugiau grietinėlės ir mažiau švelniosios varškės, bet vistiek viskas puikiai gavosi.

Bent jau mūsų šeimoje šis receptas kol kas turi didžiulį pasisekimą. Dukra tuoj pat atkulniuoja ir žiojasi, kai tik pamato ką nors valgantį tiramisu. O vyras nupirko stiklinius indelius, kad turečiau, į ką pilstyti šį desertą (pirma pilstydavau į stiklinius arbatos puodelius ar vyno taures).

Persiška duona (Kepėjų be stabdžių iššūkis)

Esu kepusi bandeles su įdarais, bet tiesiog duonos - dar ne. Pas mus namie visada būna batono ar bandelių (pirktinių) ir dažniausiai likučius tenka išmesti, todėl net mintis nekilo išsikepti savo duonos. Gaila būtų išmesti. Bet kaip tik aną savaitgalį, sekmadienį, pusryčiams nebuvo nė truputėlio duonos. Pagalvojau, kad galiu pabandyti kepėjų iššūkį vietoj to, kad eičiau pirkti duonos į kepyklėlę. Taigi, maišiau miltus, kildinau mieles ir laukiau laukiau laukiau.... Kai duona jau buvo iškepusi, mano vyras turėjo išeiti iš namų, taip kad kartu visi nebepapusryčiavome. Žodžiu, duonos kepimas kol kas ne man. Per ilgai visas mielių kilimo procesas vyksta. Gal kada nors, kai nebebus namie mažų vaikų ir galima bus vos atsikėlus užmaišyti tešlą (dabar pirma reikia aptarnauti, panešioti patį svarbiausią šeimos narį). Arba jei kada sugalvosiu įsigyti duonkepę. Arba jei tektų apsigyventi toli nuo parduotuvių ir kepyklų. O gal tiesiog viduje turi subresti duonos kepimui. Matyt aš dar nesubrendau.

Recepte sezamus pakeičiau į juodgrūdes (tiesiog aš jas labiau mėgstu). Duoną kepiau iš pusės produktų kiekio, taigi gavosi dvi duonelės. Vieną tuoj pat suvalgiau pusryčiams.

Reikės:
0,5 VŠ skysto medaus
160 ml vandens
1 AŠ sausų mielių
250 g pimos rūšies miltų
1 AŠ druskos
1 VŠ aliejaus + papildomai aptepimui
juodgrūdės sėklų pabarstymui

Gaminimas:
Medų ištirpinti 90 ml vandens, suberti mieles, išmaišyti ir palaikyti 5 minutes. Miltus ir druską sumaišyti dideliame dubenyje, viduryje padaryti kraterį ir supilti vandenį su mielėmis.
Medinio šaukšto kotu į skystį įmaišyti truputį miltų - tiek, kad gautųsi minkšta pastos konsistencijos tešla. Uždengti dubenį rankšluosčiu ir palikti 20 min. "paburbuliuoti" ir kilti.
Į vidurį supilti pusę likusio vandens ir alyvuogių aliejų, įmaišyti likusius miltus. Po truputį pilant likusį vandenį užminkyti tvirtą, drėgną tešlą.
Išimti tešlą ir dubens ant lengvai miltais pabarstyto stalo ir minkyti kol gausis vienalytė, blizgi ir elastinga tešla - apie 10 min.
Įdėti tešlą į švarų aliejumi pateptą dubenį ir pasukioti, kad visas paviršius pasidengtų aliejumi, uždengti rankšluosčiu ir palikti kilti kol padvigubės - apie 1,5 - 2 val.
Kai pakils, kelis kartus paspausti ir palikti 10 min. Tešlą padalinti į 2 lygias dalis, iš kiekvienos suformuoti 12cm skersmens ir  2,5 cm storio skritulius. Uždengti rankšluosčiu ir palikti kilti kol padvigubės - apie 45 min.

 

Dvi kepimo skardas pabarstyti miltais ir pakaitinti orkaitėje kol bus labai karštos - apie 15 min.
Pirštų galiukais kiekviename skritulyje padaryti po devynis, maždaug 2 cm gylio, įspaudus. Aptepti aliejumi ir pabarstyti sezamo sėklomis. Duoneles sudėti ant įkaitintų skardų ir kepti karštoje - 220 laipsnių orkaitėje 20 minučių, kol gražiai pagels.

 

 

Dvigubai šokoladiškas šokoladainis

Receptą radau žurnale "Lecker". Norėjau sunaudoti šaldytas avietes. Sumažinau kiekius ir savo šokoladainiui sunaudojau:

50 g balto šokolado
50 g tamsaus šokolado
200 g Philadephia tipo varškės
25 g + 175 g cukraus, vanilinio cukraus
3 kiaušinius
150 g šaldytų aviečių
175 g sviesto
3 š. kakavos
200 g miltų
1 a.š. kepimo miltelių

Ištirpdyti sviestą ir šokoladą. Įmaišyti kakavą ir cukrų. Išplakti 2 kiaušinius ir supilti į šokoladinę masę. Kepimo miltelius sumaišyti su miltais ir taip pat įmaišyti į šokoladinę tešlą. Tešlą supilti į riebalais pateptą formą.
Sumaišyti varškę, cukrų, vanilinį cukrų ir kiaušinį. Įmaišyti atitirpusias avietes. Varškės masę išsklaidyti ant šokoladinės tešlos.
Pašauti į iki 150C įkaitiną orkaitę su oro srove arba į paprastą orkaitę, įkaitintą iki 175C.  Kepti 40-45 minutes.

Svogūnų sriuba (Kepėjų be stabdžių iššūkis)

Niekada nesu dariusi ar ragavusi svogūnų sriubos. Taigi "Kepėjai be stabdžių" privertė mane išbandyti naują sriubą, apie kurią niekada nebūčiau pagalvojusi. Nusprendžiau daryti paprasčiausią variantą pirmam kartui, o jei skonis patiks, tai eksperimentuoti toliau. Taigi dariau pikantiškajį varianta su raudonais svogūnais.

Neturiu virtuvėje svarstyklių, taigi ėmiau produktus iš akies.

5 nedideli raudoni svogūnai
1 didelė bulvė
aliejaus
raudonėlio, druskos

Pakepinau susmulkintus svogūnus, tada pridėjau supjaustytą kvadratėliais bulvę ir pabarsčiau raudonėlio. Užpyliau vandens, kad viską apsemtų ir viriau apie pusvalandį. Tada sriubą permaliau ir pasūdžiau.

Sriubos spalva nuotraukose gal nelabai estetiškai žiūrisi, bet taip dažnai būna su skaniom trintom sriubom. Skonis - švelniai saldus. Aš tokią sriubą mielai valgyčiau dažniau. Bet mano vyras, vien išgirdęs, kad sriuba bus iš svogūnų, pradėjo šnairuoti į puodą. O jai išvirus, jam nepatiko sriubos vaizdas. Visą sriubą suvalgiau pati.

Na ir kodėl vyrai nori visą gyvenimą valgyti tik tai, kuo vaikystėj juos maitino jų mamos?

 

 

Baklažanai su grietine ir pomidorų padažu

Visada mėgau keptus baklažanus. Kai netingiu, iškepu pusryčiams bulvyčių ir baklažanų. Mano anyta dar ir aštrų pomidorų padažą prie keptų daržovių padaro. Labai panašų receptą radau "Lecker" žurnale. Atrodytų - nieko ypatingo. Bet skonis tiesiog tobulas. Dabar dažniau šitaip patieksiu baklažanus.

Reikės:

saujos petražolių
500g grietinės
druskos, pipirų, cukraus
1 svogūno, 2 skiltelių česnako
650 g pomidorų
1 a.š. aštrios čili pastos (harissa)
3 didesnių baklažanų (apie 1 kg)

Grietinę sumaišyti su supjaustytom petražolėmis, druska ir pipirais.
Pakepinti smulkiai supjaustytą česnaką ir svogūną, pridėti kubeliais supjaustytus pomidorus ir kepti, kol pomidorai suminkštės. Įmaišyti druską, pipirus, žiupsnį cukraus ir aštrią čili pastą. Kepti, kol viskas virs vientisu padažu.
Baklažanus supjaustyti griežinėliais ir apkepinti aliejuje. Apkepusius dėti ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų aliejaus perteklius.

Į plačią lėkštę dėti apie pusę kiekio grietinės. Ant jos paskleisti dalį baklažanų ir pomidorų padažo. Tada vėl sluoksnis grietinės, ant jo baklažanai ir pomidorų padažas. Taip sluoksniais viską išdėlioti ir galima valgyti.

Citrinų ir varškės pyragas

Radau šį gaivų pyragą "Lecker" žurnale. Tiesa, vietoj limečių naudojau citrinas (kaip tik baigėsi limetės prie namų esančioj parduotuvėj) ir pyrago viršaus nenubarsčiau mėlynėmis. Man ir taip buvo labai skanu ir gaivu dėl citrinų sluoksnio. Mano vyrui citrinų pasirodė per daug.

Pyragui reikėjo:
125g + 25g sviesto
250g miltų
150g + 175g + 75g cukraus
50g maltų riešutų
4 kiaušinių
4-5 citrinų
60g krakmolo
200g Philadelphia tipo varškės
250g švelniosios varškės

Recepte produktai nurodyti 30 cm formai, bet maniškė mažesnė ir taip pat neblogai gavosi. 

Taigi, sumaišiau miltus, 150g cukraus, žiupsnį druskos, riešutus, kiaušinį, 125g sviesto ir 1-2 š. šalto vandens. Gautą tešlą iškočiojau į šiek tiek didesnį nei kepimo forma apskritimą, kad galima būtų atlenkti torto pyrago kraštus. Apskritimą įverčiau į kepimo formą ir palikau pusvalandžiui šaldytuve. Išėmusi subadžiau dugną šakute, apdengiau viską kepimo popieriumi ir užpyliau ant viršaus žirnelių, kad pyrago kraštai nenulinktų bekepdami žemyn. Kepti 20 min orkaitėje su ventiliatoriumi įkaitintoje iki 175C, tada nuimti kepimo popierių ir kepti dar 10min.

Vienos citrinos žievelę nutarkavau. Visas citrinas išspaudžiau. Turėtų gautis ketvirtis litro sulčių. Jas praskiesti 350 ml vandens. Pridėti 175 g cukraus. Viską užvirinti ir nuolat maišant pridėti šaltame vandeny ištirpintą krakmolą bei 25g sviesto. Nuimti nuo ugnies ir įmaišyti tris trynius. Užpilti pudingą ant pyrago dugno ir palikti atvėsti.

Sumaišyti skirtingų rūšių varškes (man atrodo gerai gautųsi ir su vieno tipo varške, svarbu, kad nebūtų grūdelių). Likusius baltymus išplakti su 75g cukraus. Išplaktus baltymus sumaišyti su varške ir paskleisti ant atvėsusio pudingo sluoksnio. Palikti pyragą šaldytuve porai valandų.

Manau, kad su limetėmis pyragas būtų dar skanesnis.

Šokoladiniai keksiukai

Vyras čia kurią dieną atnešė neprašytas popierinių keksiukų formų - nusprendžiau, kad čia užuomina į tai, kad reikėtų jų iškepti. Prieš mėnesį tas pats vyras parvežė iš Airijos lauktuvių receptų knygą "Sara Lewis" "Cakes and bakes". Taigi, pažiūrėjau, kokie ten keksiukai paprasčiausi ir lengviausiai darosi. Radau šokoladinius keksiukus. 12 vienetų tokių keksiukų reikia:

275 g miltų
25 g kakavos
3 a.š. kepimo miltelių
150 g cukraus
75 g sviesto (išlydyto)
3 kiaušinių
150 ml pieno
vanilinio cukraus
200 g balto šokolado (susmulkinto)
100 g juodo/pieniško šokolado

Reikia sumaišyti miltus, kepimo miltelius, cukrų ir kakavą. Pridėti išlydytą sviestą, išplaktus kiaušinius, pieną ir vanilinį cukrų. Viską gerai išmaišyti. Galų gale  įdėti sutrupintą baltą šokoladą ir dar kartą sumaišyti. Tešlą iškrėsti į keksiukų kepimo formeles išklotas popierinėm formelėm. Kepti apie 20 minučių iki 200C įkaitintoj orkaitėj. Iškepusius palikti praaušti. Tuo metu ištirpinti tamsų šokoladą ir juo aplieti keksus.

Varškės štrudelis (Kepėjų be stabdžių iššūkis)

Varškės štrudeliui naudojau:

1 kg varškės (20 % riebumo) 
100 g razinų 
50 g + 2 š. + 125 g sviesto 
250 g + truputis miltų 
druskos 
1 š. aliejaus 
vanilinio cukraus
150 g cukraus 
1  kiaušinis
4-5 š. maltų džiūvėsių 
cukraus pudros apibarstymui 

Visas smulkus aprašymas yra čia. Aš dariau varškės štrudelį du kartus. 

Taigi dublis pirmas - sumaišiau miltus su druska, lydytu sviestu ir vandeniu ir daužiau tešlą. Nu jau daužiau nuo dūšios. Ir taip gera buvo. Dar niekada nebuvo taip malonu minkyti tešlą. Tada atėjo laikas ją kočioti. Pagal aprašymą reikia kočioti ant rankšluosčio. Bet aš gi visada ant stalo kočioju. Dar ko, tepsiu aš čia mat rankšluostį. Kočiosiu ant stalo, ot. Na ir iškočiojau. Tada pradėjau tampyti tą tešlą delnais. Gerumas neišpasakytas. Dar geriau nei daužyti. Net vyras atėjo pasižiūrėti, kuo ten aš tokiu įdomiu užsiimu ir nufotografavo.

Žodžiu, ištampiau aš tą tešlą, kiek stalas leido: būtų didesnis, tai toliau tampyčiau. Atėjo laikas krauti varškę ant tešlos ir vynioti štrudelį. Tada aš supratau, kam reikėjo rankšluosčio. Gi kaip man dabar kilogramą varškės suvynioti į popieriaus plonumo tešlą. Na šiaip ne taip suvyniojau. Aišku, mano tešla dar patįso bevyniojant. Kol aš tą sunku štrudelį perkėliau į skardą, jis man dar išsitempė. Žodžiu, surangiau aš jį skardoj trigubai. Vaizdas nekoks. O kai štrudelis iškepė, paaiškėjo, kad ir vidus nekoks. Bevyniojant varškė pasklido visur ir daug tešlos raukšlių pakliuvo į vidų ir todėl neiškepė. Išvada - jei recepte rašoma, kad reikia kočioti ant rankšluosčio, tai reikia klausyti ir neprieštarauti. 

Dublis antras. Nusprendžiau, kad kepsiu iš pusės produktų, nes mano orkaitė mažulytė. Užmaišiau tešlą, padaužiau. Kažkodėl malonumo nebeliko. Tiek to. Varškę man baisu palikti varvintis per visą naktį vasariniame karštyje. Taigi pavarvinu tris valandas. Įmušu kiaušinį ir mano varškė jau vos ne kaip sriuba. Tešlą iškočiojau ant rankšluosčio. Patampau saikingai. Užpilu varškę ir vynioju štrudelį. Su rankšluosčio pagalba vynioti yra daug lengviau, štrudelis nebetįsta ir į skardą jį lengva perkelti. Viskas gavosi neblogai, tik man varškė per skysta atrodė. Nusprendžiau, kad kitą sykį bandysiu štrudelį su obuoliais. Būtinai dar darysiu, nes įsimylėjau štrudelinę tešlą. Vienas malonumas ją daužyti ir tampyti.